Pranešimų teikimo galimybė organizacijose yra būtina sąlyga skatinant skaidrumo, sąžiningumo kultūrą ir aptikti ankstyvoje stadijoje netinkamą elgesį. Praeities atvejai rodo daug didesnę tikimybę, kad bus daromi etikos ir kitų taisyklių pažeidimai organizacijose, kuriose vyrauja uždarumo praktika ir problemas linkstama sušluoti po kilimu. Daugeliu atvejų darbuotojai žino apie neetiškus/neteisėtus veiksmus, tačiau nepasako, nes jaučiasi nesaugiai arba netiki, kad išsakytas susirūpinimas bus vertinamas rimtai. Tai neigiamai veikia darbuotojų lojalumą, organizacijos tvarumą.

Paprastai apie tai susimąstoma jau per vėlai, po to kai viešai medijose nuskamba skandalas ir nukenčia organizacijos reputacija, finansiniai reikalai. Viliamasi, kad problemos nenutekės kompetentingoms institucijoms arba dar blogiau – į viešumą, nes tiek metų nieko panašaus neatsitiko. Tačiau keičiasi visuomenės požiūris, vystosi organizacijos kultūra, daugėja teisinių reikalavimų.

Įspėjančių vidinių pranešimų apie galimus pažeidimus teikimo kanalo sukūrimas veiktų preventyviai prieš neetišką/neteisėtą elgesį. Taip pat pasitarnautų kaip įrankis rizikos ir atitikties valdymui, negerovėms tirti ir tokiu būdu padidintų darbuotojų pasitikėjimą organizacija. Su sąlyga, jeigu įmonės savininkai, vadovai nori išgirsti darbuotojus (o gal ir verslo partnerius), identifikuoti silpnas vietas, o ne siekia visų pirma nustatyti pranešimo teikėjo tapatybę. Paštininkas ar jo atnešta informacija rūpi organizacijai?

Abipusis pasitikėjimas neatsiranda greitai, bet stipresnioji pusė turėtų pirma padaryti žingsnį. Pranešimų teikimo idėja nėra nauja. Kai kurios įmonės turi telefoninę „karštąją liniją“, konfidencialią el. pašto dėžutę, pagaliau galima tiesiogiai kreiptis į vadovą (kai nieks nemato), tačiau darbuotojai pageidauja saugesnio ir paprastesnio būdo.

Darbuotojas sužinojęs apie galimą savo bendradarbių (tame tarpe ir užimančių aukštesnes pareigas) pažeidimą dažnai nežino ką daryti su tokia informacija. Kaip ir į ką kreiptis, ar bus išsaugotas jo konfidencialumas, kas nuo to pasikeis. Kam ir kokia iš to bus nauda, o gal nuostoliai? Daugybė žingsnių informacijos atskleidimo procese gali būti bauginantys ir neaiškūs. Nuo organizacijos kultūros ir pranešimų kanalo saugumo priklauso darbuotojų pasirinkimas pranešti apie negeroves įmonėje ar tylėti.

Valstybės institucijos daugiausiai dėmesio skiria pranešėjų apsaugai kada jie informaciją atskleidžia kompetentingoms institucijoms t.y. išorės pranešimų teikimui. Nors ir šiuo atveju valstybės skatina prieš pateikiant pranešimą išorės pranešimų teikimo kanalais pranešti vidaus pranešimų teikimo kanalais, jei pažeidimas gali būti veiksmingai pašalintas viduje ir jei pranešimo teikėjas mano, kad nėra atsakomųjų veiksmų rizikos. Vidaus pranešimų teikimo kanalo veikimą gali užtikrinti šiuo tikslu paskirtas vidaus asmuo arba šią užduotį gali atlikti išorės trečioji šalis.

Praktikoje, ypač privataus sektoriaus atveju, visų pirma (jeigu jau išdrįsta) informacija apie galimus pažeidimus atskleidžiama organizacijos viduje. Užsienio valstybėse atlikti tyrimai** rodo, kad 18 proc. pranešimų pateikiami į išorę (kompetentingoms institucijoms, medijoms, socialiniams tinklams). Iš šių pranešimų 84 proc. prieš tai teikė pranešimą vidiniais kanalais ir pusė iš tų kurie pirmiausiai pranešė į išorę vėliau vis tiek pasinaudoja vidaus įspėjančių pranešimų kanalu. Tik 2 proc. darbuotojų nutekina informaciją tiesiogiai teisėsaugos institucijoms ir niekada apie galimą pažeidimą nepraneša vidaus kanalu.

*Pagal įstatymą pranešėjas – asmuo, kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju, bet šiame tekste dėl paprastumo juo vadinamas ir pranešimo teikėjas, neturintis pranešėjo statuso.

**Ethics Resource Center, 2012.