Nuo 2019 sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymas, kuris nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teisinės apsaugos pagrindus, o įgyvendinamieji teisės aktai numato pareigą organizacijoms, kuriose dirba 50 ir daugiau darbuotojų, turėti pranešimų teikimo kanalą. Tikslas – apsaugoti pranešimą pateikusį asmenį, todėl ir reikalaujama sukurti organizacijoje saugų informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, kuris užtikrintų anonimiškumą/konfidencialumą. Pranešimo teikėjo tapatybės apsauga pranešimo proceso ir pagal tą pranešimą pradėtų tyrimų metu yra esminė priemonė siekiant apsaugoti nuo neigiamo poveikio.
Pažangiose valstybėse, kuriose pranešėjų (angl. whistleblower) teikiama nauda įsitikinta jau senokai, paprastai net prezidentai negali sužinoti jų asmens tapatybės. Bent jau kol nepadedamas taškas išaiškėjusioje istorijoje.
Dieselgate, Cambridge Analytica, Danske Bank, Wells Fargo tai atvejai kada pranešėjai atskleidė informaciją apie pažeidimus. Lietuvoje taip pat randasi atskleidimų, norisi tikėti, kad daugeliu atvejų jie yra pagrįsti ir kada nors apie juos sužinosime. Tačiau pastaruoju metu pranešėjais apsiskelbė verslininkas ir jo advokatas taip vadinamoje Kraujo centro byloje dėl galimai neteisėtų STT pareigūno veiksmų, taip pat seniai bankrutavusios statybų įmonės savininkas ministro namo remonto istorijoje. Būta ir kitų keistų istorijų, kuriose bandyta prisidengti pranešėjo statusu.
Tai signalizuoja apie besiformuojančią ydingą pranešėjų apsaugos taikymo praktiką. Regis, net aukštas pareigas užimantys teisininkai painioja naujai įtvirtintą pranešėjų apsaugą su jau seniai galiojančiomis liudytojų apsaugos priemonėmis. Kokiu tikslu asmenys, nesantys darbo santykiuose, bando tapti „pranešėjais“ ir dar patys viešai apie tai praneša? Tai nėra normalu ir kenkia pranešėjų idėjai. Norėtųsi, kad pranešėjų apsaugos institutas būtų naudojamas pagal jo paskirtį. Beje, 2019 m. spalio pabaigoje buvo patvirtinta Europos Sąjungos direktyva dėl pranešėjų apsaugos.
Pasaulinėje gerojoje praktikoje pranešėjų apsauga taikoma darbuotojams, kurie atskleidė teisės/etikos pažeidimus, kurie padaryti jų darbo vietoje (organizacijoje). Apsauga reikalinga tais atvejais, kai informaciją, kurią asmenys praneša, jie sužino vykdydami su savo darbu susijusią veiklą. Todėl jiems kyla rizika sulaukti su darbo santykiais susijusių atsakomųjų veiksmų. Atidžiai perskaičius mūsų įstatymą rastume labai panašų tikslą.
Pagrindinė priežastis dėl kurios tokiems asmenims reikia suteikti apsaugą yra jų ekonominis pažeidžiamumas nuo asmens, kuriam jie dirba. Jeigu tokio su darbo santykiais susijusio galių disbalanso nėra (nesama darbo santykiuose), apsauga nuo atsakomųjų veiksmų nereikalinga. Arba taikytina kituose teisės aktuose numatyta apsauga, pvz. Baudžiamojo proceso kodekso taisyklės. T.y. tokie asmenys paprastai saugomi ne nuo savo darbdavio, o nuo kitų asmenų.
Aukščiau minėtos direktyvos 19 str. išvardijami draudžiamų atsakomųjų veiksmų pavyzdžiai: a) laikinas nušalinimas nuo pareigų, atleidimas arba lygiavertės priemonės; b) pažeminimas pareigose arba paaukštinimo sustabdymas; c) užduočių perdavimas, darbovietės vietos pakeitimas, darbo užmokesčio sumažinimas, darbo laiko pakeitimas; d) mokymo sustabdymas; e) neigiamas veiklos rezultatų vertinimas arba atsiliepimas apie darbuotoją; f) bet kokios drausminės priemonės, papeikimo ar kitos sankcijos, įskaitant finansines sankcijas, skyrimas ar taikymas; g) prievarta, bauginimas, priekabiavimas arba atstūmimas; h) diskriminacija, nepalankus arba nesąžiningas vertinimas; i) terminuotos darbo sutarties nepakeitimas į neterminuotą darbo sutartį, kai darbuotojas turi teisėtų lūkesčių, kad jam bus pasiūlytas nuolatinis darbas; j) terminuotos darbo sutarties nepratęsimas arba tokios sutarties nutraukimas pirma laiko; k) žala, įskaitant žalą asmens reputacijai, ypač socialiniuose tinkluose, arba finansiniai nuostoliai, įskaitant verslo praradimą ir pajamų praradimą; l) įtraukimas į juodąjį sąrašą remiantis sektoriaus ar pramonės šakos mastu galiojančiu neformaliu ar formaliu susitarimu, dėl kurio ateityje asmuo gali nerasti darbo tame sektoriuje ar pramonės šakoje; m) prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sutarties nutraukimas pirma laiko ar atšaukimas; n) licencijos ar leidimo panaikinimas; o) nukreipimas pas psichiatrijos ar kitus gydytojus.
Taigi, nuskambėjusios istorijos pranešėjų apsaugos kontekste yra nesusipratimas. Žmonės, kurie nėra darbiniuose santykiuose su tais apie kurių galimai padarytus pažeidimus informuojamos teisėsaugos institucijos, neturėtų naudotis pranešėjų statusu ir atitinkamomis apsaugos priemonėmis.